Paklydėliai. 1 skyrius.

Šiokia tokia fantastinė istorija. Dar nežinau, kokia ji bus. Turiu tik idėją, o iš jos ir išsivystė šis skyrius. :)

Li pasuko galvą. Ir taip didelės vaiko akys išsiplėtė dar labiau, pamačius atsivėrusį vaizdą. Dideliuose juoduose vyzdžiuose atsispindėjo visa mirguliuojančio miesto panorama. Debesis raižantys dangoraižiai mirgėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Milžiniškuose pastatų stikluose vieni kitus nepaliaujamai keitė reklaminiai klipai ir gamtos vaizdeliai. Dangus, nutviekstas šių dirbtinių šviesų, atrodė nežemiškai. Tarsi sapnas.
Staiga visos šviesos pamažu ėmė gesti. Li pažvelgė į ant sienos žybsintį laikrodį. Lygiai devynios. Metas poilsiui. Per visą miestą nuaidėjo šiltas radijo pranešėjo balsas:
- Mielieji, šiuo metu šalyje - devinta valanda vakaro. Pats metas kasdieniam Žemės Poilsiui. Atsipalaiduokite. Linkiu jums ramybės ir taikos.
Nutilus pranešėjo balsui, tamsų miestą užpildė švelnūs ramios elektroninės muzikos garsai. Melodingais sąskambiais papildyta tyla apgaubė kiekvieną namą ir įsigavo į kiekvienos gyvos būtybės ausis.
Tačiau ši ramybė nepalietė Li. Rankomis susiėmusi už plikos galvos, Li sėdėjo ant lovos krašto, paskendusi tamsoje. Pasirinkimo ir su juo užplūsiančios atsakomybės našta jau dabar slėgė vaiką. O juk liko tik savaitė. Septynios įtemptos ir nervingos dienos, po kurių Li gyvenimas pasikeis negrįžtamai.
Gyvenimas šioje planetoje, šiuo laikmečiu, Li yra pernelyg skausmingas. O kaip jis gali būti lengvas, kai gimęs belyte būtybe, kurią vargiai bepavadinsi žmogumi, staiga, sulaukęs šešiolikos metų, turi imti ir nuspręsti, kas tu esi "savo vidumi" - berniukas ar mergaitė. Šešiolika metų gyveni tiesiog kaip žmogus. Kaip Li. O tada kažkodėl turi tapti "juo" arba "ja". Visą gyvenimą esi tiesiog tu. O paskui nebe. Atsiranda dar kažkas. Kažkoks apibūdinimas, kuris, deja, tau yra visiškai svetimas.
Ne, Li to nenori.
Vargšas, pasiklydęs vaikas.
...tačiau Li jau apsisprendusi. Ji taps mergaite. Ne, ji nesijaučia priklausanti moteriškąjai lyčiai, tačiau stebėdama save, susidarė įspūdį, jog jos veiksmai ir jausmai būdingesni merginoms. Galų gale, koks skirtumas. Juk ji vistiek niekada nebebus tokia, kaip anksčiau.
Li delnais užsidengė ausis. Jai jau atsibodo kas vakarą visam miestui transliuojama sintetinė muzika. Deja, kitokios muzikos jau seniai niekas nebegroja.
Taip susirietusi ji sėdėjo beveik pusvalandį. Tyliai, nejudėdama. Tada staiga pakilo, užsilipo ant lovos ir atsidarė lubose esančią slaptą lentyną. Kiek paieškojusi, Li užčiuopė popierių. Ilgais pirštais ištraukė kvadratinį, senovinį vinilinės plokštelės dėklą. Jau kelis šimtus metų tokių daiktų niekas nebenaudoja. Turi tik istorikai ar dar keli vienetai, vadinamieji "einantys prieš srovę". Li - viena jų.
Ji turi net vinilinių plokštelių grotuvą. Gauti tą daiktą buvo nepaprastai sunku.
Li ištraukė plokštelę iš dėklo ir uždėjo ant grotuvo. Staiga, adatai palietus vinilą, neįprasti garsai perskrodė elektroninės muzikos ramybę. Kambarį užpildė balsas, dainuojantis "Hey Jude...".

P.S. Kaip jau turbūt supratote, Li yra belytė būtybė. Kas, kaip ir kodėl, turėtų išaiškėti istorijos eigoje. :)

Photo: http://microstockinsider.com/files/freeimages/office_windows_night_6113.preview.jpg