ar nužudytum strazdą
kad pažintum savo laimę?
ar galėtum, ar galėtum
pasiimt gyvybę mažo sutvėrimo
kad perprastum save?
ar žudytum žmogų
kad jo kraujas srūtų tau tarp pirštų
ar žudytum vardan to
kad pamatytum savo akimis
kur prasideda laimė ir baigiasi kančia?
ar pakeltum ranką prieš save
kad nepasimestum laike?
ar žudytumeis, kad būtum
ar mirtum šiandien
kad prisikeltum rytoj?
tavo akys
yra mėlynos.-
aš jose randu
šaltį
sniegą
jūrą
vėją--
tavo akys
yra mėlynos.-
aš jose randu save--
Kad ir kaip keista bebūtų, kūrinys neskirtas jokiam konkrečiam žmogui. Mąsčiau apie žiemą, ir va kas gavosi.
išdainuok man pasaką
išdainuok man šilko raštą
išdainuok man mėlyną aksomą
sunkų, tamsų it žiemos naktis
dainuok, kiek pajėgi
dainuok, kol tavo plaučiai sprogs
o balsas virs upe
dainuok, dainuok man per naktis
aš vien tavu balsu gyva
dainuok, dainuok
kol man kraujas gyslose užvirs
dainuok
dainuok
tyla mus nužudys.
mirštu devintoj dimensijoj
nereikia nežiūrėk
aš noriu išeiti viena
viena
visai visai
taip, kaip gimiau
aš pabaiga
šiandien dūstu
mane įtrauks juodoji skylė
negirdėsiu daugiau
ryto varpų aido gaižaus
neragausiu
tiesos
melo
gyvasties spindesio aitraus
išnykusi
tarsi baltas dūmas
užgesinta cigaretė
nebeskrisiu
netaršys man broliai vėjai plaukų
nedraskys man skruostų
plaučių
širdies
gimusi
buvusi
gesusi
mirusi
dingusi
likusi
...likusi
aš miriau
aš padvėsiau
dvėsta visi
bet aš likau
medžiuose
vėjyje
ugnyje
vandenyje
kažkieno akyse
Aš sergu savimi
Savąja siela nemaria
Savo kūnu silpnu
Nepakeliamai gyvu
Mano pasąmonė tamsi
It veidrodžių karalystė klaidi
Sielos demonai kaukių baliuj ošia
Iš mano gyvybės kortom lošia
Aš negyvenu - niekad ir negyvenau
Aš egzistuoju, labiau nei bet kada anksčiau
Aš ne žmogus, aš būtybė vargana
Aš ne materija, aš antimaterijos dalis neįžvelgiama.
Vyžom kojas aptempus
Eisiu ieškot
Laimės šilko siūlais austos
Kubilą vandens paėmus
Pagirdysiu vargšus
O po to atimsiu jų rūbus
Medum liežuvį pasitepus
Ponams nulaižysiu batus
Gal jie sušelps man litą ar du
Irštvą dūzgiančių širšių
Iškrapštysiu slapčia
Jos sugels mane mirtinai
Mano bute ant palangių
Guli prūsokai negyvi
Ženklas praeities
Kurios praėjus niekad negailėjau
Liūdni takai katės
Po krūmu pakastos
Uodegos pelių neprarytų
Dvelkia mano bailumu
Visa tai, ką jaučiau praeityje
Šiandien telpa buityje.
Akys
Mėlynos, it jūra
Tyliai banguojanti tyliai
Neritmintgų dūžių
Širdies
Lengvoje šviesoje
Pasitinka pradžią
Garsiai nebyliai
Tariamai
Pilkšvai juodame
Šešėlyje
Gluosnio liūdno
Svyruoklio.
