Ne(turbūt)nuoširdžiai

Akys
Mėlynos, it jūra
Tyliai banguojanti tyliai
Neritmintgų dūžių
Širdies
Lengvoje šviesoje
Pasitinka pradžią
Garsiai nebyliai
Tariamai
Pilkšvai juodame
Šešėlyje
Gluosnio liūdno
Svyruoklio.

Alessandro Baricco "jūra vandenynas"

Kątik baigiau skaityti knygą. Hm. Neeilinė knyga, gal todėl norisi ir kažką apie ją pasakyti kitiems. Iš anksto atsiprašau - recenzija(jei galima taip pavadinti) truputį sujaukta, kaip ir visos mano mintys. Be to, pirmą kartą rašau kažką panašaus į recenziją, so don't judge me. :)
Visų pirma - labai gražus viršelis. Nors ir sako, kad iš viršelio apie knygą spręsti nederėtų, tačiau geras viršelis prideda žavesio. Šis - toks fantastinis, užburiantis, kaip ir knyga.
Antra - gražus pavadinimas. Jūra vandenynas. Man patiko, kad ant viršelio jis užrašytas iš mažosios raidės. Teisingas sprendimas. Nes pavadinimas nesibaigia ir neprasideda, kaip ir jūra. Kaip ir ši knyga.
Na, o dabar pažiūrėkim į turinį. Tiesą sakant, iš pradžių knyga trikdo. Skaitai, tačiau nelabai supranti, apie ką, ir kur pasuks ši istorija. Bet čia tik pirmas įspūdis. Pamažu leidiesi nešamas nesuvaldomo autoriaus minčių srauto, ir viskas savaime susidėlioja į vietas. Skaitai, ir supranti, kad kitaip ir negali būti. Jei būtų griežtai susprausta į tradicinius pasakojimo rėmus, netektų savo lengvumo.
Knygos aprašymas pasako nedaug. Skirtingos skirtingų žmonių istorijos. Tačiau knygai įsibėgėjant jos ima pintis, kol galiausiai suvoki, kad šie veikėjai tiesiog neatsiejami vieni nuo kitų. Elizevina nebūtų pagijusi be Tomo. Bartelbumas su Plasonu - išties, tarsi dvi puzzle detalės. Vienas ieško jūros pradžios, kitas - pabaigos. Ana Deveria, neištikimybe serganti moteris, ir tie keisti, stebuklingi vaikai. O kur dar tėvas Pliušas. Jis tarsi ir nėra itin reikšmingas veikėjas šiame romane, tačiau man įsiminė savo maldomis, kuriose jaučiama lengva ironija. Pliušas kalba su Dievu tarsi su draugu, bičiuliškai jam užsimindamas, kad ir jis kartais perspaudžia, bei patardamas, kaip derėtų elgtis ateityje. Naivu, bet miela.
Visus juos sujungia siurrealistinė Almajerio užeiga. Vieta, kurios neįmanoma rasti. Vieta, skirta tik jiems. Vieta, skirta pasitikti savo likimą. Vieniems tas likimas - pagyti, kitiems - numirti. Dar kitiems gyvenimas tęsiasi tarsi įprastai. Ir vis dėl to, Almajerio užeiga kiekvienam savaip lemtinga. Galų gale ji išnyksta. Tampa jūra. Sunku net pasakyti, kas tai buvo - užeiga ar jūra? Kas viską išsprendė?
Romanas padalintas į tris knygas. Gal ir keista sasąja, bet man priminė Čiurlionio "Jūros sonatą", kur pirmiausia vaizduojama rami jūra, po to - audringa, ir galiausiai vėl nurimusi po audros. Panašiai ir šioje knygoje. Pirmoji dalis - lengva, tačiau slepianti daug paslapčių. Užuomina į audrą. Antrojoje dalyje viskas išties prasiveržia. Ne, visos paslaptys dar neatskleidžiamos, tačiau jūra pašėlsta, parodydama žiaurų tikrąjį savo veidą. Trečioji dalis - tarsi štilis po audros, kai į krantą išmetami sudužę laivai. Šiuo atveju - tai palengva išpainiojamos romano herojų istorijos. Savotiška sonata, tikrai.
Ši knyga - tai jausmas. Laisvė, baimė, meilė. Skaitydamas ją jauti. Kaip ir jūros druskos skonį. Žodžiai atrodi tarsi padrikai išbyrėję iš galvos, tačiau iš tiesų - labai tinkamai parinkti. Kartu jie sukuria darnų skambesį.
Rekomenduoju paskaityti šį romaną. Kiekvienam jis skirtingas, kiekvienam savaip padeda suvokti jūrą. Gyvenimą. Knyga filosofiška, o filosofiją kiekvienas suprantame kitaip.
P.S. Gaila, nemoku itališkai. Įsivaizduoju, kaip nuostabiai viskas skambėtų originalo kalba. :)