Adatos adatėlės

Sukryžiuok pirštus
Lai gęsta ugnis
Gal laikrodis sustos
O jūros nebeoš.

Įsikąsk į lūpą
Išvysi tekant jauną vyną
Tu ne upė, nepabėgsi
Neišklysi iš savos vagos.

Ar jauti, kaip tirpsta kojos?
Įsmigs tau adata delnan
Bet juk siūlo nėr
Ir nebėra klaidos.

Don't worry, I'm fine

Give me fame
So I'll spit on your face
Give me money
So I'll spend 'em in a day

Let me be a bastard
Let me fuck your mind
I want to kill some bitches just because it's fun
I just want to do my drugs, oh I just want to do my drugs

Sorry if I'm not an ordinary one
Sorry if I'm out of your comfort zone
World's changing and me either
Maybe people hate me but I don't fear

Oh my dear, my sweetheart
Time to admit you lost this game
Don't really wanna hurt you
But hey get outta my way

Being high is better than fighting for animal rights
You know my weed gets better with every time
Getting drunk is better than running a mile
If honestly, my whiskey helps more than medicine

In a society of overthinkers
I don't give a single fuck
Seeing others cry and smile
I feel nothing at all
But hey don't worry
I'm fine with that

Oh hey don't worry
I'm fine
I'm fine
No, no need to worry
I'm perfectly fine
Fine
I'm fine

Wasted Youth

I have wasted youth in my hands
These are some years of my life
That gave me lovely scars
That taught me to turn water into wine

All the childish mistakes I made
I remember every single one of them
Every time I thought about suicide
Every day I weared a crown

I used to be young
Now I'm still dumb
All my life I was waiting to grow up
Hell now I miss my wasted youth
I know I failed a lot
But I regret nothing at all

I still remember my first breath of freedom
I will never forget how it teared up my lungs
And that soul who showed me that everything goes on
And all the mates who pointed at me their guns

I was lost, confused and pissed off
I had only dreams and nothing more
I met my fate, I saw it's face
Oh it's not as bad as I thought

I used to be young
Now I'm still dumb
All my life I was waiting to grow up
Hell now I miss my wasted youth
I know I failed a lot
But I regret nothing at all

Žinau, su gramatika čia mišios. Pradėjau šitą dalyką rašyti dar vasarą, bet tik dabar pabaigiau. Galėčiau bandyt taisyt klaidas, bet et... Kam to reikia. Tegu lieka, kaip yra.

be pavadinimo

tavo akys
yra mėlynos.-
aš jose randu
šaltį
sniegą
jūrą
vėją--
tavo akys
yra mėlynos.-
aš jose randu save--

Kad ir kaip keista bebūtų, kūrinys neskirtas jokiam konkrečiam žmogui. Mąsčiau apie žiemą, ir va kas gavosi.

Balsas

išdainuok man pasaką
išdainuok man šilko raštą
išdainuok man mėlyną aksomą
sunkų, tamsų it žiemos naktis
dainuok, kiek pajėgi
dainuok, kol tavo plaučiai sprogs
o balsas virs upe
dainuok, dainuok man per naktis
aš vien tavu balsu gyva
dainuok, dainuok
kol man kraujas gyslose užvirs
dainuok
dainuok
tyla mus nužudys.

iMachine

Tiesiog trumpa improvizacija, užplūdus akimirkos jausmui. Nieko vertingo, tačiau visvien noriu pasidalinti.

What does it take
To be a machine
What does it take
To have an iron heart
To have no lungs
To have no feelings
Oh why does this illness
Take only the best ones of us?

Aš mirdama dainuosiu

mirštu devintoj dimensijoj
nereikia nežiūrėk
aš noriu išeiti viena
viena
visai visai
taip, kaip gimiau
aš pabaiga
šiandien dūstu
mane įtrauks juodoji skylė
negirdėsiu daugiau
ryto varpų aido gaižaus
neragausiu
tiesos
melo
gyvasties spindesio aitraus
išnykusi
tarsi baltas dūmas
užgesinta cigaretė
nebeskrisiu
netaršys man broliai vėjai plaukų
nedraskys man skruostų
plaučių
širdies
gimusi
buvusi
gesusi
mirusi
dingusi
likusi
...likusi
aš miriau
aš padvėsiau
dvėsta visi
bet aš likau
medžiuose
vėjyje
ugnyje
vandenyje
kažkieno akyse

Liga

Aš sergu savimi
Savąja siela nemaria
Savo kūnu silpnu
Nepakeliamai gyvu

Mano pasąmonė tamsi
It veidrodžių karalystė klaidi
Sielos demonai kaukių baliuj ošia
Iš mano gyvybės kortom lošia

Aš negyvenu - niekad ir negyvenau
Aš egzistuoju, labiau nei bet kada anksčiau
Aš ne žmogus, aš būtybė vargana
Aš ne materija, aš antimaterijos dalis neįžvelgiama.

Things Can Explode

Šiek tiek neišbaigtas darbas, bet nebežinau, kaip pratęsti. Tuo metu, kai rašiau, atrodė gera idėja...

My mind can explode, I know
That happened once when I was a kid
I came back home with stains on my clothes
Mum asked me what happened and I said:

'Mum, don't you know
My brain has exploded
But the sky hasn't fallen
Just my head is empty as a bowl now'

Some people used to say:
'You need a bullet to your brain'
They called me sick they called me wicked
Bot honestly, I didn't give a shit

I used to play alone
I used to build my dreams from stones
Once a man came to me and he asked
What I'm doing here and I said:

'Uncle, don't you know
My house has exploded
But I haven't died
I'm building my new home now'

P.S. Atsiprašau už gramatines klaidas.

Senų liftų kronikos(Rarara)

Rarara
Melisa įstrigo lifte.
Senas
girgždantis
slogus
jis ėmė ir
sustojo.
Dunkstelėjo
krestelėjo
ir važiuoti nustojo.
Rarara
Melisa dabar ne jokiame aukšte.
Ji kėlėsi
iš pirmo
į dvyliktą
o dabar yra
kažkur
tarp septinto
ir aštunto.
Aukštai labai
išsigąsti galima
tikrai.
Rarara
Melisa pradingo lifte.
Durys atsidarė
o jos nebėra.
Niekas
niekada
Melisos neberado
ji dingo
amžiams
nežinia
kuriam aukšte.
Rarara

Paklydėliai. 1 skyrius.

Šiokia tokia fantastinė istorija. Dar nežinau, kokia ji bus. Turiu tik idėją, o iš jos ir išsivystė šis skyrius. :)

Li pasuko galvą. Ir taip didelės vaiko akys išsiplėtė dar labiau, pamačius atsivėrusį vaizdą. Dideliuose juoduose vyzdžiuose atsispindėjo visa mirguliuojančio miesto panorama. Debesis raižantys dangoraižiai mirgėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Milžiniškuose pastatų stikluose vieni kitus nepaliaujamai keitė reklaminiai klipai ir gamtos vaizdeliai. Dangus, nutviekstas šių dirbtinių šviesų, atrodė nežemiškai. Tarsi sapnas.
Staiga visos šviesos pamažu ėmė gesti. Li pažvelgė į ant sienos žybsintį laikrodį. Lygiai devynios. Metas poilsiui. Per visą miestą nuaidėjo šiltas radijo pranešėjo balsas:
- Mielieji, šiuo metu šalyje - devinta valanda vakaro. Pats metas kasdieniam Žemės Poilsiui. Atsipalaiduokite. Linkiu jums ramybės ir taikos.
Nutilus pranešėjo balsui, tamsų miestą užpildė švelnūs ramios elektroninės muzikos garsai. Melodingais sąskambiais papildyta tyla apgaubė kiekvieną namą ir įsigavo į kiekvienos gyvos būtybės ausis.
Tačiau ši ramybė nepalietė Li. Rankomis susiėmusi už plikos galvos, Li sėdėjo ant lovos krašto, paskendusi tamsoje. Pasirinkimo ir su juo užplūsiančios atsakomybės našta jau dabar slėgė vaiką. O juk liko tik savaitė. Septynios įtemptos ir nervingos dienos, po kurių Li gyvenimas pasikeis negrįžtamai.
Gyvenimas šioje planetoje, šiuo laikmečiu, Li yra pernelyg skausmingas. O kaip jis gali būti lengvas, kai gimęs belyte būtybe, kurią vargiai bepavadinsi žmogumi, staiga, sulaukęs šešiolikos metų, turi imti ir nuspręsti, kas tu esi "savo vidumi" - berniukas ar mergaitė. Šešiolika metų gyveni tiesiog kaip žmogus. Kaip Li. O tada kažkodėl turi tapti "juo" arba "ja". Visą gyvenimą esi tiesiog tu. O paskui nebe. Atsiranda dar kažkas. Kažkoks apibūdinimas, kuris, deja, tau yra visiškai svetimas.
Ne, Li to nenori.
Vargšas, pasiklydęs vaikas.
...tačiau Li jau apsisprendusi. Ji taps mergaite. Ne, ji nesijaučia priklausanti moteriškąjai lyčiai, tačiau stebėdama save, susidarė įspūdį, jog jos veiksmai ir jausmai būdingesni merginoms. Galų gale, koks skirtumas. Juk ji vistiek niekada nebebus tokia, kaip anksčiau.
Li delnais užsidengė ausis. Jai jau atsibodo kas vakarą visam miestui transliuojama sintetinė muzika. Deja, kitokios muzikos jau seniai niekas nebegroja.
Taip susirietusi ji sėdėjo beveik pusvalandį. Tyliai, nejudėdama. Tada staiga pakilo, užsilipo ant lovos ir atsidarė lubose esančią slaptą lentyną. Kiek paieškojusi, Li užčiuopė popierių. Ilgais pirštais ištraukė kvadratinį, senovinį vinilinės plokštelės dėklą. Jau kelis šimtus metų tokių daiktų niekas nebenaudoja. Turi tik istorikai ar dar keli vienetai, vadinamieji "einantys prieš srovę". Li - viena jų.
Ji turi net vinilinių plokštelių grotuvą. Gauti tą daiktą buvo nepaprastai sunku.
Li ištraukė plokštelę iš dėklo ir uždėjo ant grotuvo. Staiga, adatai palietus vinilą, neįprasti garsai perskrodė elektroninės muzikos ramybę. Kambarį užpildė balsas, dainuojantis "Hey Jude...".

P.S. Kaip jau turbūt supratote, Li yra belytė būtybė. Kas, kaip ir kodėl, turėtų išaiškėti istorijos eigoje. :)

Photo: http://microstockinsider.com/files/freeimages/office_windows_night_6113.preview.jpg

The Internet Generation

Šiaip jau senokai parašytos eilės, bet tik dabar sumaniau įkelti.^^

I've lost my Internet today
For the whole two days
Dunno how I'll get through this
Dunno what will replace the thing I miss

I'm in panic
I'm acting like a maniac
Can't check my facebook stuff
Can't post the photos of the meals I cook

I don't smoke, I don't fuck
I don't drink, I don't do drugs
I do the Internet, it's my meditation
Cause I'm the Internet generation

The sun is too bright
Can't see my screen so right
My battery is getting lower
It feels like instant growing older

I don't know the word 'riot'
Maybe I'll better google a new diet
Just heard my friends are getting married, they look so kawaii
I'll watch them using my neighbour's wi-fi

I don't smoke, I don't fuck
I don't drink, I don't do drugs
I do the Internet, it's my meditation
Cause I'm the Internet generation

Negersiu midaus

Vyžom kojas aptempus
Eisiu ieškot
Laimės šilko siūlais austos
Kubilą vandens paėmus
Pagirdysiu vargšus
O po to atimsiu jų rūbus
Medum liežuvį pasitepus
Ponams nulaižysiu batus
Gal jie sušelps man litą ar du
Irštvą dūzgiančių širšių
Iškrapštysiu slapčia
Jos sugels mane mirtinai

Prūsokai

Mano bute ant palangių
Guli prūsokai negyvi
Ženklas praeities
Kurios praėjus niekad negailėjau
Liūdni takai katės
Po krūmu pakastos
Uodegos pelių neprarytų
Dvelkia mano bailumu
Visa tai, ką jaučiau praeityje
Šiandien telpa buityje.

Hurricane

I look at the sky
So grey not like everyday
Hot as in hell, even though it's evening
Can't figure out the meaning

Ships got lost into the sea
Someone lost his golden key
A car just crashed into a rock
All the blood is covered by this unforgettable fog

It leaves the mess
It doesn't need your bless
Guess why does it rain
Here comes the hurricane

The castle will fall
I'll be the first to break the wall
It's more than insane
Here comes the hurricane

Less or more, doesn't matter anymore
When you're standing on the shore
The lightning goes straight through your blood
Do you feel now the blessing of God?

This shit is getting massive
No more time to stay passive
Here come the Gods of the new age
They hide their faces under these waves

It leaves the mess
It doesn't need your bless
Guess why does it rain
Here comes the hurricane

The castle will fall
I'll be the first to break the wall
It's more than insane
Here comes the hurricane

Ne(turbūt)nuoširdžiai

Akys
Mėlynos, it jūra
Tyliai banguojanti tyliai
Neritmintgų dūžių
Širdies
Lengvoje šviesoje
Pasitinka pradžią
Garsiai nebyliai
Tariamai
Pilkšvai juodame
Šešėlyje
Gluosnio liūdno
Svyruoklio.

Alessandro Baricco "jūra vandenynas"

Kątik baigiau skaityti knygą. Hm. Neeilinė knyga, gal todėl norisi ir kažką apie ją pasakyti kitiems. Iš anksto atsiprašau - recenzija(jei galima taip pavadinti) truputį sujaukta, kaip ir visos mano mintys. Be to, pirmą kartą rašau kažką panašaus į recenziją, so don't judge me. :)
Visų pirma - labai gražus viršelis. Nors ir sako, kad iš viršelio apie knygą spręsti nederėtų, tačiau geras viršelis prideda žavesio. Šis - toks fantastinis, užburiantis, kaip ir knyga.
Antra - gražus pavadinimas. Jūra vandenynas. Man patiko, kad ant viršelio jis užrašytas iš mažosios raidės. Teisingas sprendimas. Nes pavadinimas nesibaigia ir neprasideda, kaip ir jūra. Kaip ir ši knyga.
Na, o dabar pažiūrėkim į turinį. Tiesą sakant, iš pradžių knyga trikdo. Skaitai, tačiau nelabai supranti, apie ką, ir kur pasuks ši istorija. Bet čia tik pirmas įspūdis. Pamažu leidiesi nešamas nesuvaldomo autoriaus minčių srauto, ir viskas savaime susidėlioja į vietas. Skaitai, ir supranti, kad kitaip ir negali būti. Jei būtų griežtai susprausta į tradicinius pasakojimo rėmus, netektų savo lengvumo.
Knygos aprašymas pasako nedaug. Skirtingos skirtingų žmonių istorijos. Tačiau knygai įsibėgėjant jos ima pintis, kol galiausiai suvoki, kad šie veikėjai tiesiog neatsiejami vieni nuo kitų. Elizevina nebūtų pagijusi be Tomo. Bartelbumas su Plasonu - išties, tarsi dvi puzzle detalės. Vienas ieško jūros pradžios, kitas - pabaigos. Ana Deveria, neištikimybe serganti moteris, ir tie keisti, stebuklingi vaikai. O kur dar tėvas Pliušas. Jis tarsi ir nėra itin reikšmingas veikėjas šiame romane, tačiau man įsiminė savo maldomis, kuriose jaučiama lengva ironija. Pliušas kalba su Dievu tarsi su draugu, bičiuliškai jam užsimindamas, kad ir jis kartais perspaudžia, bei patardamas, kaip derėtų elgtis ateityje. Naivu, bet miela.
Visus juos sujungia siurrealistinė Almajerio užeiga. Vieta, kurios neįmanoma rasti. Vieta, skirta tik jiems. Vieta, skirta pasitikti savo likimą. Vieniems tas likimas - pagyti, kitiems - numirti. Dar kitiems gyvenimas tęsiasi tarsi įprastai. Ir vis dėl to, Almajerio užeiga kiekvienam savaip lemtinga. Galų gale ji išnyksta. Tampa jūra. Sunku net pasakyti, kas tai buvo - užeiga ar jūra? Kas viską išsprendė?
Romanas padalintas į tris knygas. Gal ir keista sasąja, bet man priminė Čiurlionio "Jūros sonatą", kur pirmiausia vaizduojama rami jūra, po to - audringa, ir galiausiai vėl nurimusi po audros. Panašiai ir šioje knygoje. Pirmoji dalis - lengva, tačiau slepianti daug paslapčių. Užuomina į audrą. Antrojoje dalyje viskas išties prasiveržia. Ne, visos paslaptys dar neatskleidžiamos, tačiau jūra pašėlsta, parodydama žiaurų tikrąjį savo veidą. Trečioji dalis - tarsi štilis po audros, kai į krantą išmetami sudužę laivai. Šiuo atveju - tai palengva išpainiojamos romano herojų istorijos. Savotiška sonata, tikrai.
Ši knyga - tai jausmas. Laisvė, baimė, meilė. Skaitydamas ją jauti. Kaip ir jūros druskos skonį. Žodžiai atrodi tarsi padrikai išbyrėję iš galvos, tačiau iš tiesų - labai tinkamai parinkti. Kartu jie sukuria darnų skambesį.
Rekomenduoju paskaityti šį romaną. Kiekvienam jis skirtingas, kiekvienam savaip padeda suvokti jūrą. Gyvenimą. Knyga filosofiška, o filosofiją kiekvienas suprantame kitaip.
P.S. Gaila, nemoku itališkai. Įsivaizduoju, kaip nuostabiai viskas skambėtų originalo kalba. :)