Paklydėliai. 1 skyrius.

Šiokia tokia fantastinė istorija. Dar nežinau, kokia ji bus. Turiu tik idėją, o iš jos ir išsivystė šis skyrius. :)

Li pasuko galvą. Ir taip didelės vaiko akys išsiplėtė dar labiau, pamačius atsivėrusį vaizdą. Dideliuose juoduose vyzdžiuose atsispindėjo visa mirguliuojančio miesto panorama. Debesis raižantys dangoraižiai mirgėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Milžiniškuose pastatų stikluose vieni kitus nepaliaujamai keitė reklaminiai klipai ir gamtos vaizdeliai. Dangus, nutviekstas šių dirbtinių šviesų, atrodė nežemiškai. Tarsi sapnas.
Staiga visos šviesos pamažu ėmė gesti. Li pažvelgė į ant sienos žybsintį laikrodį. Lygiai devynios. Metas poilsiui. Per visą miestą nuaidėjo šiltas radijo pranešėjo balsas:
- Mielieji, šiuo metu šalyje - devinta valanda vakaro. Pats metas kasdieniam Žemės Poilsiui. Atsipalaiduokite. Linkiu jums ramybės ir taikos.
Nutilus pranešėjo balsui, tamsų miestą užpildė švelnūs ramios elektroninės muzikos garsai. Melodingais sąskambiais papildyta tyla apgaubė kiekvieną namą ir įsigavo į kiekvienos gyvos būtybės ausis.
Tačiau ši ramybė nepalietė Li. Rankomis susiėmusi už plikos galvos, Li sėdėjo ant lovos krašto, paskendusi tamsoje. Pasirinkimo ir su juo užplūsiančios atsakomybės našta jau dabar slėgė vaiką. O juk liko tik savaitė. Septynios įtemptos ir nervingos dienos, po kurių Li gyvenimas pasikeis negrįžtamai.
Gyvenimas šioje planetoje, šiuo laikmečiu, Li yra pernelyg skausmingas. O kaip jis gali būti lengvas, kai gimęs belyte būtybe, kurią vargiai bepavadinsi žmogumi, staiga, sulaukęs šešiolikos metų, turi imti ir nuspręsti, kas tu esi "savo vidumi" - berniukas ar mergaitė. Šešiolika metų gyveni tiesiog kaip žmogus. Kaip Li. O tada kažkodėl turi tapti "juo" arba "ja". Visą gyvenimą esi tiesiog tu. O paskui nebe. Atsiranda dar kažkas. Kažkoks apibūdinimas, kuris, deja, tau yra visiškai svetimas.
Ne, Li to nenori.
Vargšas, pasiklydęs vaikas.
...tačiau Li jau apsisprendusi. Ji taps mergaite. Ne, ji nesijaučia priklausanti moteriškąjai lyčiai, tačiau stebėdama save, susidarė įspūdį, jog jos veiksmai ir jausmai būdingesni merginoms. Galų gale, koks skirtumas. Juk ji vistiek niekada nebebus tokia, kaip anksčiau.
Li delnais užsidengė ausis. Jai jau atsibodo kas vakarą visam miestui transliuojama sintetinė muzika. Deja, kitokios muzikos jau seniai niekas nebegroja.
Taip susirietusi ji sėdėjo beveik pusvalandį. Tyliai, nejudėdama. Tada staiga pakilo, užsilipo ant lovos ir atsidarė lubose esančią slaptą lentyną. Kiek paieškojusi, Li užčiuopė popierių. Ilgais pirštais ištraukė kvadratinį, senovinį vinilinės plokštelės dėklą. Jau kelis šimtus metų tokių daiktų niekas nebenaudoja. Turi tik istorikai ar dar keli vienetai, vadinamieji "einantys prieš srovę". Li - viena jų.
Ji turi net vinilinių plokštelių grotuvą. Gauti tą daiktą buvo nepaprastai sunku.
Li ištraukė plokštelę iš dėklo ir uždėjo ant grotuvo. Staiga, adatai palietus vinilą, neįprasti garsai perskrodė elektroninės muzikos ramybę. Kambarį užpildė balsas, dainuojantis "Hey Jude...".

P.S. Kaip jau turbūt supratote, Li yra belytė būtybė. Kas, kaip ir kodėl, turėtų išaiškėti istorijos eigoje. :)

Photo: http://microstockinsider.com/files/freeimages/office_windows_night_6113.preview.jpg

The Internet Generation

Šiaip jau senokai parašytos eilės, bet tik dabar sumaniau įkelti.^^

I've lost my Internet today
For the whole two days
Dunno how I'll get through this
Dunno what will replace the thing I miss

I'm in panic
I'm acting like a maniac
Can't check my facebook stuff
Can't post the photos of the meals I cook

I don't smoke, I don't fuck
I don't drink, I don't do drugs
I do the Internet, it's my meditation
Cause I'm the Internet generation

The sun is too bright
Can't see my screen so right
My battery is getting lower
It feels like instant growing older

I don't know the word 'riot'
Maybe I'll better google a new diet
Just heard my friends are getting married, they look so kawaii
I'll watch them using my neighbour's wi-fi

I don't smoke, I don't fuck
I don't drink, I don't do drugs
I do the Internet, it's my meditation
Cause I'm the Internet generation

Negersiu midaus

Vyžom kojas aptempus
Eisiu ieškot
Laimės šilko siūlais austos
Kubilą vandens paėmus
Pagirdysiu vargšus
O po to atimsiu jų rūbus
Medum liežuvį pasitepus
Ponams nulaižysiu batus
Gal jie sušelps man litą ar du
Irštvą dūzgiančių širšių
Iškrapštysiu slapčia
Jos sugels mane mirtinai

Prūsokai

Mano bute ant palangių
Guli prūsokai negyvi
Ženklas praeities
Kurios praėjus niekad negailėjau
Liūdni takai katės
Po krūmu pakastos
Uodegos pelių neprarytų
Dvelkia mano bailumu
Visa tai, ką jaučiau praeityje
Šiandien telpa buityje.

Hurricane

I look at the sky
So grey not like everyday
Hot as in hell, even though it's evening
Can't figure out the meaning

Ships got lost into the sea
Someone lost his golden key
A car just crashed into a rock
All the blood is covered by this unforgettable fog

It leaves the mess
It doesn't need your bless
Guess why does it rain
Here comes the hurricane

The castle will fall
I'll be the first to break the wall
It's more than insane
Here comes the hurricane

Less or more, doesn't matter anymore
When you're standing on the shore
The lightning goes straight through your blood
Do you feel now the blessing of God?

This shit is getting massive
No more time to stay passive
Here come the Gods of the new age
They hide their faces under these waves

It leaves the mess
It doesn't need your bless
Guess why does it rain
Here comes the hurricane

The castle will fall
I'll be the first to break the wall
It's more than insane
Here comes the hurricane

Ne(turbūt)nuoširdžiai

Akys
Mėlynos, it jūra
Tyliai banguojanti tyliai
Neritmintgų dūžių
Širdies
Lengvoje šviesoje
Pasitinka pradžią
Garsiai nebyliai
Tariamai
Pilkšvai juodame
Šešėlyje
Gluosnio liūdno
Svyruoklio.

Alessandro Baricco "jūra vandenynas"

Kątik baigiau skaityti knygą. Hm. Neeilinė knyga, gal todėl norisi ir kažką apie ją pasakyti kitiems. Iš anksto atsiprašau - recenzija(jei galima taip pavadinti) truputį sujaukta, kaip ir visos mano mintys. Be to, pirmą kartą rašau kažką panašaus į recenziją, so don't judge me. :)
Visų pirma - labai gražus viršelis. Nors ir sako, kad iš viršelio apie knygą spręsti nederėtų, tačiau geras viršelis prideda žavesio. Šis - toks fantastinis, užburiantis, kaip ir knyga.
Antra - gražus pavadinimas. Jūra vandenynas. Man patiko, kad ant viršelio jis užrašytas iš mažosios raidės. Teisingas sprendimas. Nes pavadinimas nesibaigia ir neprasideda, kaip ir jūra. Kaip ir ši knyga.
Na, o dabar pažiūrėkim į turinį. Tiesą sakant, iš pradžių knyga trikdo. Skaitai, tačiau nelabai supranti, apie ką, ir kur pasuks ši istorija. Bet čia tik pirmas įspūdis. Pamažu leidiesi nešamas nesuvaldomo autoriaus minčių srauto, ir viskas savaime susidėlioja į vietas. Skaitai, ir supranti, kad kitaip ir negali būti. Jei būtų griežtai susprausta į tradicinius pasakojimo rėmus, netektų savo lengvumo.
Knygos aprašymas pasako nedaug. Skirtingos skirtingų žmonių istorijos. Tačiau knygai įsibėgėjant jos ima pintis, kol galiausiai suvoki, kad šie veikėjai tiesiog neatsiejami vieni nuo kitų. Elizevina nebūtų pagijusi be Tomo. Bartelbumas su Plasonu - išties, tarsi dvi puzzle detalės. Vienas ieško jūros pradžios, kitas - pabaigos. Ana Deveria, neištikimybe serganti moteris, ir tie keisti, stebuklingi vaikai. O kur dar tėvas Pliušas. Jis tarsi ir nėra itin reikšmingas veikėjas šiame romane, tačiau man įsiminė savo maldomis, kuriose jaučiama lengva ironija. Pliušas kalba su Dievu tarsi su draugu, bičiuliškai jam užsimindamas, kad ir jis kartais perspaudžia, bei patardamas, kaip derėtų elgtis ateityje. Naivu, bet miela.
Visus juos sujungia siurrealistinė Almajerio užeiga. Vieta, kurios neįmanoma rasti. Vieta, skirta tik jiems. Vieta, skirta pasitikti savo likimą. Vieniems tas likimas - pagyti, kitiems - numirti. Dar kitiems gyvenimas tęsiasi tarsi įprastai. Ir vis dėl to, Almajerio užeiga kiekvienam savaip lemtinga. Galų gale ji išnyksta. Tampa jūra. Sunku net pasakyti, kas tai buvo - užeiga ar jūra? Kas viską išsprendė?
Romanas padalintas į tris knygas. Gal ir keista sasąja, bet man priminė Čiurlionio "Jūros sonatą", kur pirmiausia vaizduojama rami jūra, po to - audringa, ir galiausiai vėl nurimusi po audros. Panašiai ir šioje knygoje. Pirmoji dalis - lengva, tačiau slepianti daug paslapčių. Užuomina į audrą. Antrojoje dalyje viskas išties prasiveržia. Ne, visos paslaptys dar neatskleidžiamos, tačiau jūra pašėlsta, parodydama žiaurų tikrąjį savo veidą. Trečioji dalis - tarsi štilis po audros, kai į krantą išmetami sudužę laivai. Šiuo atveju - tai palengva išpainiojamos romano herojų istorijos. Savotiška sonata, tikrai.
Ši knyga - tai jausmas. Laisvė, baimė, meilė. Skaitydamas ją jauti. Kaip ir jūros druskos skonį. Žodžiai atrodi tarsi padrikai išbyrėję iš galvos, tačiau iš tiesų - labai tinkamai parinkti. Kartu jie sukuria darnų skambesį.
Rekomenduoju paskaityti šį romaną. Kiekvienam jis skirtingas, kiekvienam savaip padeda suvokti jūrą. Gyvenimą. Knyga filosofiška, o filosofiją kiekvienas suprantame kitaip.
P.S. Gaila, nemoku itališkai. Įsivaizduoju, kaip nuostabiai viskas skambėtų originalo kalba. :)